Gyvename nedideliame butuke daugiaaukščiame pastate, kuriame įsikūrusios viduriniosios klasės šeimos. Vis tik mūsų kvartalą pamėgusių Felis Domestica genties narių, ko gero, gerokai daugiau nei Homo Sapiens atstovų. Šie aštrianagiai keturkojai, besididžiuojantys giminyste su liūtais, tigrais, lūšimis ir leopardais, mūsų apylinkėse nebijo absoliučiai nieko. Didėjanti devynias gyvybes turinčių kačių populiacija visiems kelia nerimą, tačiau daugeliui suteikia smagią pramogą.
Mūsų katės griežtai pasidalino teritorijas. Pirmame, antrame ir trečiame aukštuose gyvenančios medžiotojos trinasi savo aukštuose, išskyrus tuos atvejus, kai iš alkio tenka atakuoti virtuvę, kuri yra už kontroliuojamos teritorijos ribų. Terasa okupuota jauniklių. Tik retkarčiais ja naudojasi kadaise Siamo kraujo turėję aristokratai, kad nusiblizgintų kailį ir pasišildytų saulės atokaitoje. Kai kam pavyksta susirasti jaukų kampelį tokiose vietose, kur, regis, nėra kur kojos įkelti, pavyzdžiui, sargybinio namelyje, ir susisukus į kamuoliuką paurkti šalia snaudžiančio prižiūrėtojo. Dievas toms katėms padovanojo dviejų rūšių balso stygas - vienas murkimui, kitas – miaukimui. Taigi ypatingomis progomis keli sopranai savo naktiniais koncertais neleidžia miegoti visiems mūsų kvartalo gyventojams.
Kai kurie švaruoliai širsta, kad rainosios dergia jų daiktus. Blogiečiai tvirtai įsitikinę, kad tas kates reikia vyti į visas keturias puses. Geriečiai neapsisprendžia ir laukia, kas bus toliau. Na, o mes net nenutuokiame, kas gi pasiryš ko nors imtis!